Nuotykiai siekiant vienos iš gražiausių pasaulio viršūnių

Kalnu namu Komanda rugsėjis 16, 2021

Nuotykiai siekiant vienos iš gražiausių pasaulio viršūnių

SVANETIJOS KARALIENĖ

Apie svajonių viršūnę, motyvaciją siekti ir mokėjimą priimti teisingus sprendimus

 

Dalinamės Mariaus istorija apie daug pastangų ir atkaklumo pareikalavusį kopimą į svajonių viršūne vadinamą Ušbos kalną Sakartvele. „Tai − viena iš gražiausių pasaulio viršūnių! – prisipažįsta Marius. – Tam tikrai reikėjo atkaklumo, sėkmės ir meistriškumo.“  

 

- Kopimą į Ušbos kalną (4710 m) Kaukazo kalnuose, Sakartvele, vadini viena įspūdingiausių patirčių savo gyvenime. Kodėl? 

Mano alpinisto „karjeroje“ techniškai tikriausiai buvo ir sudėtingesnių kalnų, bet Ušba yra labai įdomus kalnas – nepaprastai gražus, pakankamai aukštas, stūksantis pagrindiniame Kaukazo kalnų masyve. Kalnas su charakteriu, kurį vietiniai vadina Svanetijos karaliene. Nuo seno sakoma, kad įlipti į Ušbą yra alpinisto sėkmės ir meistriškumo patikrinimas. Patys kartvelai jį laiko labai rimtu kalnu. Aš pirmą kartą jį pamačiau 2006 m., o įkopiau tik 2011 m. Užtrukau ketverius metus ir prireikė trijų bandymų.

Keliais metais prieš kelionę į Sakartvelą su draugais kopėme į Chan Tengrį (7010 m) viršūnę Tian Šanio kalnuose. Ten susipažinome su kartvelų alpinistų ekspedicija, labai susibičiuliavome, porą metų svarstėme, kad vertėtų pabandyti kopti į Ušbą – tai buvo mano porininko, galiausiai tapusi ir mano, svajonių viršūnė. Visą kelionės link Ušbos dieną dangų buvo aptraukę debesys, o kai atvykome, debesys prasisklaidė, atsivėrė kalnas – didžiulis su dvigalve viršūne, kuris atrodė kaip neįveikiama tvirtovė. Įspūdis buvo pribloškiantis!

 Pirmą kartą kopėme su draugu Audriumi į pietinę viršūnę. Įveikę pusę kalno pastebėjome, kad tais metais tirpdamas sniegas mūsų pasirinktame maršrute sudarė upę, šniokščiančią kaip krioklys. Nusprendėme sukti atgal, nes ir sąlygos buvo pavojingos, ir kalnas truputį mus išgąsdino.

 

- Tikriausiai buvo gaila pasukti atgal?

Tuo metu gaila, bet paskui jautiesi laimingas nusileidęs. Nors kalnas ir baugino, tačiau viršūnės grožis gniaužė amą ir traukė sugrįžti. Bet ir vėliau iššūkių netrūko. Antrą kartą ruošdamiesi į Ušbą 2008 metais, aklimatizavomės kopdami į Kazbeko viršūnę. Besitreniruodami sužinojome, kad prasidėjo karas su Rusija. Sėdime viduryje kalno, o aplinkui skraido naikintuvai. Viskas atrodė labai rimta. Buvome priversti nusileisti žemyn ir skristi namo net neišvydę Ušbos.

Po kelių metų, 2011 metais, vėl atvykome į Sakartvelą. Turėjome labai ambicingą planą, atsivežėme daug inventoriaus: palapinių, miegmaišių, virvių, geležų; buvome pasiruošę lipti sienomis. Aklimatizuotis planavome kopdami į šiaurinę Ušbos viršūnę. Manėme, kad pasiekę šiaurinę viršūnę, nusileisime nakvynei į balną tarp dviejų viršūnių, o paskui kopsime į pietinę viršūnę. Taip ir bandėme. Mums buvo likę 50 vertikalių metrų kopimo, daugiausiai valanda kelio. Tačiau ant keteros kabėjo namo dydžio supustyti karnizai, kurie bet kada galėjo nukristi. Buvo labai karšta vasara. Kaitinant saulei, sniegas tapo purus ir šlapias, o mes murkdėmės ištižusiame sniege iki kelių. Einant kilo pavojus, kad galime sukelti laviną ir nučiuožti su viskuo žemyn. Rizika buvo labai didelė, pasitarę nusprendėme leistis žemyn.

 

- Koks jausmas lydėjo?

Alpinizmas yra rizikingas. Jeigu tu neįvertinsi tos rizikos ir bandysi lipti, gali ir pavykti, o gali pasibaigti ir labai blogai. Geriau šimtą kartų neužlipti, negu vieną kartą nenusileisti. Taip, tokie sprendimai žmogiškai labai sunkūs. Bet, iš kitos pusės, ir labai lengvi, nes paskui ateina palengvėjimas, kai suvoki, kad gerai nusprendei. Tokių sunkių sprendimų kalnuose man tekę priimti ne kartą. Ilgainiui pastebėjau, kad paskui ir gyvenime man labai lengva greitai priimti sunkų sprendimą. Kalnų patirtis labai padeda gyvenime. Žinai, kad gali svarstyti tris dienas, bet atsakymas vis tiek bus toks pat.

 

 

- Ar ant kalno neužklysta mintis, kad šitiek pinigų viskas kainavo, o ką dabar – sukti namo? Juk būna, kad tenka už kopimą pakloti ir 10 000 eurų, ir daugiau... O iki viršūnės likę tiek nedaug... 

Ne, esu pasimokęs visam laikui, kad sveikata ir gyvybė verti daug daugiau. Kartą kopdamas Tatruose bandžiau sutaupyti inventorių, norėjau ištraukti užstrigusį kaištį, kuris niekaip nepasidavė. Paskui jį apkroviau, ir tada jis pats iššoko, o aš kritau, apsidaužiau. Laimė, viskas gerai baigėsi. Tačiau supratau, kad kitą kartą aš geriau įkalsiu du kaiščius ir paliksiu juos, kad nereikėtų rizikuoti sveikata. Pinigai niekada nebus verti tavo sveikatos, apie gyvybę net nekalbu. Net jei rizikuoji susilaužyti ranką ar nušalti piršto galiuką – tai neverta tų 10 000 eurų, nei 100 000 eurų, nei jokios kitos kūno dalies šie pinigai neverti. Uždirbai tą sumą kelionei – uždirbsi ir vėl. Pinigai yra tiktai skaičius, o visas gyvenimas – tavo. 

Man labai patiko viena alpinisto Sauliaus Damulevičiaus mintis, atspindinti ir mano požiūrį, kad tu turi būti nusprendęs iš anksto kaip pasielgsi kalnuose. Leisdamasis į kalnus turi turėti vertybinius ir moralinius nusistatymus. Dar man labai svarbu, kad tų žmonių, su kuriais važiuoju į kalnus, moralinės nuostatos būtų tokios pačios. Svarbu žinoti, kad ištikus ekstremaliai situacijai tu priimsi tik tokius, o ne kitokius sprendimus. Jei būtum komandoje dviese ir vienas sugalvotų, kad gaila pinigų ir dėl to lipam į viršų, o kitas nuspręstų leistis, tuomet atsirišus virves skirtis taptų labai pavojinga abiem, abu pakliūtų į dar sudėtingesnę situaciją. Svarbiausia turi būti tavo ir tavo partnerio gyvybė ir sveikata. Jei kopiant į kalną tavo partneris sako, kad nebeturi jėgų ar nebegali toliau kopti, nekyla jokių abejonių, kad leidiesi su juo žemyn ir padedi draugui. Čia ne kokios lenktynės. Arba – jei kopiant keičiasi oro sąlygos, neužtenka laiko iki viršūnės, tu iš anksto turi būti sutaręs, koks bus sprendimas. Pasitaiko, kad aukštyje dėl deguonies stygiaus smegenys veikia kitaip, visokios mintys aplanko ar susisuka galva, todėl turi būti dar namuose viską apgalvojęs, kaip kiekvienoje situacijoje pasielgsi.

 

Manau, kad patyrę alpinistai mažiau vertina situaciją per pinigų prizmę, tačiau jų elgesyje dažnai dominuoja kitas aspektas – troškimas pasiekti viršūnę. Alpinistai labai ambicingi žmonės. O savo ambicijas nugalėti yra žymiai sudėtingiau.

 

- Papasakok, kaip vis dėlto pavyko pasiekti Ušbos viršūnę?

Po nepavykusio bandymo įkopti į šiaurinę viršūnę, kelias dienas pailsėjome kaimelyje kalno papėdėje, ir išsiruošėme kopti į pietinę viršūnę. Šį kartą ir orai buvo palankūs, ir kalnas priėmė, ir sėkmės užteko. Tai buvo vienas iš įsimintiniausių mano įkopimų. 

Tačiau aš vis dar norėjau užkopti ir į šiaurinę viršūnę. Po kelių metų dar kartą atvykome, tačiau laukė nauji iššūkiai – tais metais visas sniegas buvo nutirpęs, buvo daug gryno ledo atkarpų ir labai stačių šlaitų. Pralipę ledo sieną supratome, kad laiku viršūnės pasiekti nebespėsime, ir vėl teko pasukti žemyn.

Taigi rezultatas – iš keturių kopimų į Ušbą tik vieną kartą pavyko pasiekti viršūnę. Todėl ir sakoma, kad šis kalnas yra ne tik tikras alpinizmo meistriškumo, bet ir sėkmės išbandymas. Ant Ušbos gali greitai subjurti oras, pasikeisti kopimo sąlygos − tai vienas iš vadinamųjų aikštingųjų kalnų, todėl kopimas į jį yra ir tavo mokėjimo įvertinti situaciją išbandymas.

   

- Iš kur tiek motyvacijos ir atkaklumo? Kodėl būtent šis kalnas užkariavo tavo širdį?

Šis kalnas labai fotogeniškas, laikomas vienu gražiausių pasaulyje. Alpinistai turi sąrašą viršūnių, į kurias nori įkopti. Taip, kalnas sudėtingas, su ambicija, tačiau iššūkiai, tikslo siekimas veda į priekį. Jei pradėsi mėtytis: šitą pabandžiau, nepavyko, eisiu prie kito, vėl nepavyko, taip pat prie trečio, ketvirto... Jei nepavykus atsitrauki, vadinasi, tas tikslas ir nebuvo svarbus. Turi būti nuoseklumas – jei jau išsirinkai kalną, nereikia blaškytis ir mėtytis. Sunkumai nesustabdo, o užgrūdina.

 

- Ar keitėsi tavo gyvenimas, pasiekus šią viršūnę?

Manau, kad pats faktas, jog atsistojau ant viršūnės, tikriausiai nieko nepakeitė, tačiau visi tie žingsniai, kuriuos atlikau, ruošdamasis ekspedicijoms, siekdamas viršūnės, tas penkerių metų etapas − jis neabejotinai pakeitė gyvenimą. Mano sportinė, psichologinė būsena 2011 m., vertinant iš dabarties pozicijų, buvo bene aukščiausia mano alpinizmo karjeroje. Aš labai daug skaičiau, tyrinėjau, turėjau didžiulį aplanką, kur laikiau sukaupęs visas įmanomas nuotraukas, visą techninę informaciją su trasomis, reljefu iš visų pusių apie Ušbos kalną.

Tas ruošimasis, siekimas, mokėjimas įvertinti situaciją, atsitraukimas, nepasidavimas keičia gyvenimą. Pats užlipimas ant viršūnės yra labai džiaugsmingas dalykas, bet juk džiaugsmas retai kada gyvenime ko nors išmoko. Gyvenime labai daug duoda sunkūs sprendimai, o kalnuose išmoksti atskirti, koks vienintelis sprendimas išties yra teisingas.

Ir svarbiausias tikslas yra ne užkopti į viršūnę, bet nuo jos nusileisti ir grįžti namo. Tai procesas. Teisingiau būtų sakyti, kad iš namų aš noriu praeiti kelią per viršūnę ir grįžti vėl namo. Yra pasitaikę situacijų, kai alpinistai užkopia į viršūnę ir čia jų tikslas baigiasi. Jie norėjo tik pasiekti viršūnę, tada nebelieka jėgų nusileisti žemyn, nes baigėsi programa. Taip ir miršta kai kurie nė nenusileidę.

 

- Tai tarsi sumažintas gyvenimo modelis...

Taip, visų gyvenimo pradžia ir pabaiga tokia pati... Tačiau svarbu, kokį kelią tu nori praeiti per gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos. Tada gyvenime ir atsirenki, su kokiais žmonėmis nori būti, kokius darbus nori daryti, kas reikšminga, o kas ne, su kuo pakeliui, o su kuo ne. Ir aš noriu, kad mano gyvenimas mane vestų per viršūnes, ir kalnuose, ir žemėje.

 

 

- Ko palinkėtum keliautojams?

Visų pirma – keliauti. Praplėsti akiratį, kuo daugiau pamatyti – tada ir savo šalį labiau myli. Linkiu ieškoti ir atrasti nepažintų dalykų − visų pirma, savyje, nes kelionės padeda labai gerai pažinti savo vidinį pasaulį. Linkiu, kad pasirinktumėte savo kelią atsakingai ir apgalvotai. Kad po įvairiausių kelionių ir patirtų iššūkių visi galiausiai laimingai sugrįžtumėte namo ir prie židinio draugų būryje dalytumėtės įspūdžiais. Man labai patiko Antano Poškos mintis: „Kelionę planuoti – džiaugsmas. Kelionę vykdyti – katorga. Kelionę prisiminti – visko atpildas“.

 

 

Žurnalui „KELIAUK!” Marių Pulkauninką kalbino Judita Židžiūnienė 
Nuotraukos Mariaus Pulkauninko 

 

 




Kalnu namu Komanda
Kalnu namu Komanda

Autorius



Komentuoti

Komentarai bus patvirtinti prieš juos rodant.


Taip pat skaitykite Naujienos

Susipažinkime! Kalnų namų komanda: Marius Pulkauninkas
Susipažinkime! Kalnų namų komanda: Marius Pulkauninkas

Kalnu namu Komanda rugsėjis 09, 2021

Skaityti toliau

Svajonės apie laiką, kai galėsime aplankyti Alpes.  Ir Messnerio kalnų muziejus
Svajonės apie laiką, kai galėsime aplankyti Alpes. Ir Messnerio kalnų muziejus

Kalnu namu Komanda rugpjūtis 19, 2021

Skaityti toliau

Kalnų namų šeimininkai Agnė ir Marius
„Kalnų namai“ – ne tik parduotuvė, bet ir verslas, nesiekiantis parduoti daugiau

Kalnų namai balandis 10, 2020

Tikriausiai aš jau gimiau mylėdamas kalnus. Pirmą kartą žodį „alpinistas“ išgirdau gal būdamas penkerių. Ir kiek save atsimenu, visada troškau nuvykti į kalnus ir kopti į juos. Kol mano svajonė, o gal teisingiau pašaukimas ir planas, buvo įgyvendintas studijų metais. Nuo tada jau dvidešimtmetį kiekvienais metais ilgiau ar trumpiau būnu kalnuose. Aš užaugau kalnuose ir mūsų šeimos verslo idėja gimė kalnuose. Kaip ir Yvon Chounard (Patagonia įkūrėjas), mes patys matome, kiek pasikeitė kalnai per tuos 20 metų ir kokie didžiuliai tie pokyčiai. Tad mes, Kalnų namų komanda, norime prisidėti išsaugoti kalnus kiek įmanoma tokiais, kokius patys juos radome.

Skaityti toliau

Nuolaida automatiškai pritaikoma įsidėjus prekę į krepšelį!