Susipažinkime! Kalnų namų komanda: Marius Pulkauninkas

- Prie daiktų nereikia prisirišti. Reikia keliauti, - sako Marius. 

- Papasakok, kada pradėjai keliauti, kada pamilai kalnus?

Aš turbūt gimiau mylėdamas kalnus.

Vaikystėje su šeima gyvenome Viršuliškėse. Kartą tėvai pasakė, kad mano draugo iš gretimo buto tėtis yra alpinistas. Nepamenu, kiek man buvo metų, gal ketveri–penkeri; man šie žodžiai labai užstrigo, nes pasakyta buvo su tokia pagarba, lyg romantika – tokiu tonu, kad man tas žodis „alpinistas“ įsirėžė. Per gyvenimą kelionės mane labai traukė ir aš jau galvojau, kad kai aš būsiu penktokas (kažkaip atrodė, kad penktokas jau yra didelis) jau galėsiu keliauti.

90-aisiais pradėjus atsikūrinėti visoms jaunimo organizacijoms, atėjo vienas klasiokas ir sako: „Varom į skautus“. Taip krūva klasiokų, 10–15 paauglių, nuo gerai besimokančių iki chuliganų, tapome skautais, ir prasidėjo keliavimas po Lietuvą. Tuo metu man skautavimas buvo keliavimas, turistavimas; tarp mūsų vyravo požiūris, kad užaugę keliausime į kalnus. Tarp skautų vadų būdavo laipiojančių po kalnus, tad stovyklose pakabindavo virvių, o mes užsidėję apraišus laimės pilnomis kelnėmis lipdavome jomis. Didelė laimė, nes kažkokia dalimi galėdavau prisiliesti prie alpinistinės įrangos.

1993 metais, kai man buvo 15 metų, Vladas Vitkauskas užkopė į Everestą.  Tai buvo didžiulis įkvėpimas. Baiginėjant mokyklą klasiokai eidavo į Mažvydo biblioteką literatūros referato rašymui, o aš ten užsisakinėdavau knygas apie kalnus, nes parduotuvėse jų nebūdavo.   

Galiausiai, kai įstojau į universitetą, pamačiau skelbimą, kad Alpinizmo mokykla renka grupę. Tą skelbimą dar dabar turiu. Kalnų sporto centras 1998 metais suorganizavo pirmąją grupę, o po metų aš buvau jau antrojoje. Visą rudenį vyko mokymai: Gynėjų gatvėje prie Mažvydo bibliotekos rūsyje buvo Mokslų akademijos turistų klubas, kur buvo padaryta pirmoji laipiojimo sienelė, išmūryta iš raudonų plytų; kai kurios plytos įmūrytos truputį giliau – tais krašteliais mes ir laipiodavome. Rūsyje taip pat vykdavo teorinės ir praktinės paskaitos. Kalnų parke buvo laipiojimo sienelė, tad kartą per savaitę rinkdavomės ten, kartą ten. Vilniuje būtų galima daryti ekskursijas, kur būdavo laipiojama. Išnaudodavome visas įmanomas vietas – netgi Katedros aikštėje ant akmens, stovinčio tarp Gedimino paminklo ir dabar esančio Narvesen kiosko. Šis akmuo buvo mūsų boulderingo vieta. Dar prie Barbakano, Vilnelės... daug kur. Rengdavome ir varžybas. Baigiamuoju mokymų akcentu buvo kelionė tų metų gruodį į Tatrus, kur užsiiminėjome alpinizmu su virvėmis, laipiojome ledu.

Sakoma, kad išvykę į kalnus žmonės pajaučia, kad kalnai nepalieka abejingų; susižavi ir visada ten važiuos, arba atvirkščiai – niekada nebevažiuos. Aš viso to nepajutau. Aš pasijaučiau, lyg būčiau grįžęs į savo aplinką, lyg čia ir turėčiau, ir noriu būti.

- Ar esi buvęs tokiuose kalnuose, kurie būtų atėmę žadą? Kurie būtų atnešę supratimą, kokia neįtikėtina galimybė tai patirti? 

Tai nutinka, kai kalnai kitokie. Vienas iš didžiausių įspūdžių buvo 2004-aisiais atvykus į Tian Šanio kalnyną, esantį Vidurinėje Azijoje, Kirgizijos, Kazachstano ir Kinijos ribose. Skrendant sraigtasparniu aplink 7km viršūnes visur tik kalnai kalnai kalnai. Masteliai kiti, atsiskleidžia kalnų didybė.

Kitą vau efektą patyriau 2006-aisiais Gruzijoje, atvykęs į Ušbą: prasisklaido miškai, ganyklos, ir staiga toks bokštas – akmeninė siena, kurios viršus užsilenkia... Kaip tvirtovė, visiška siena – kaip į ją lipti? Ši grėsminga išvaizda atėmė žadą. Į Ušbą įkopiau 2011 m., atvykęs ten trečiąjį kartą, ir iš ketvirtojo bandymo. Reikėjo pasiruošti, susigyventi ne tik su Ušba, bet ir su savimi.

- Ar labiau norėtum, kad tave žmonės žinotų kaip alpinistą, ar kaip verslininką, Kalnų namų įkūrėją? 

Pradėjau laipioti 1999 metais. Kai manęs klausdavo, ką veiki gyvenime, aš visada sakydavau, kad esu alpinistas ir kad dirbu tokį darbą tam, kad užsidirbčiau pinigų ir galėčiau važiuoti į kalnus. Taip sakydavau kokius 10 metų. Teko du kartus mesti darbus dėl kalnų: darbai tiek įsukdavo, kad nebegalėdavau išvykti į kalnus, tad apsisprendžiau iš jų išeiti. Du kartus išėjau, paskui du kartus prisikalbino sugrįžti. Per laiką besikeičiant atsakomybėms darbuose šie dalykai susigyveno ir dabar eina lygiagrečiai: kartais daugiau darbo, mažiau alpinizmo, ir atvirkščiai. Nenoriu savęs apriboti viena veikla. Darbe, karjeroje yra vienos kompetencijos, kalnuose kiti pasiekimai, šeimoje taip pat ir vyras, ir tėtis – noriu ir ten save realizuoti. Dėl tokio kompleksiškumo jaučiuosi labiau pilnavertė asmenybė. Tiesiog skirtingais etapais vienoms veikloms skiri daugiau dėmesio, kitoms mažiau.

- Ar su Kalnų namais jautiesi esantis arčiau kalnų? 

Ne, asmeniškai nesijaučiu. Arba varai į kalnus, arba nevarai, ir nesijauti. Kalnų namuose tiesiog darau dalykus, kurie pačiam labiau patinka: bendrauju su žmonėmis, kurie patys važiuoja į kalnus, dirbu su inventoriumi. Kalnų labai pasiilgau, bet pastaraisiais metais daugiau dėmesio Kalnų namams, šeimai, dar karantinas, todėl mano svajonių viršūnės dar turi palaukti.

Tomo Larionovo nuotr.

- Galima sakyti, kad dabar darbas nebėra toks, nuo kurio norėtum pabėgti, ištrūkti į kalnus? 

Taip, dabar tai man ne tiek darbas, kiek veikla, kurioje jaučiu džiaugsmą galėdamas kitiems padėti nuvykti į kalnus.

- Į Kalnų namus dažnai užsuka žmonės, kurie klausia patarimų dėl kelionių ar prekių. Gal galėtum išskirti TOP 3 dalykus, į kuriuos žmonės turėtų atkreipti dėmesį, ko nepamiršti?

Svarbiausia, nepamiršti išvažiuoti į kelionę!

Kai pradėjau laipioti, vieni sakydavo, kad reikia viską susipirkti ir tik tada važiuoti, o kiti atvirkščiai – pirma važiuokime, kažkaip išsisuksime. Aš buvau pastarasis: nuomojiesi, pasiskolini, nusiperki. Manau, kad reikia mažiau planuoti ir daugiau daryti.

Tik išvažiavęs savo kailiu geriau supranti, ko reikia ir ko nereikia; kas tinka, kas ne. Vienam visą laiką šalta, kitam visą laiką šilta: esame skirtingi ir vienodų patarimų nebūna – yra tik bendri principai. Nėra geresnio patarėjo nei asmeninė patirtis.

Patagonia turi gerą šūkį: the more you know, the less you need. Žinoma, keliaujant į 7-8 km Himalajų aukštikalnes būtini labai šilti batai, kitaip nušalsi kojas, tačiau kitur tokių batų nereikia. Kuo daugiau keliauji ir pamatai, tuo geriau atsirenki, ko tau tikrai reikia. Prie daiktų nereikia prisirišti.  

Pagrindinis patarimas: vykite į keliones!

Nuotraukų autorius Marius Pulkauninkas