Laipiojimo uolomis JOSEMIČIO slėnyje istorija

Josemičio slėnis (JAV), garsus didžiulėmis ledynų poliruotomis granito uolomis, nuo neatmenamų laikų traukė keliautojus ir nuotykių ieškotojus. Pirmieji laipiotojai uolomis čia pasirodė dar užpraeitame šimtmetyje, o tikrasis alpinizmas ir laipiojimas uolomis savo aukso amžių̨ Josemičio slėnyje skaičiuoja nuo praėjusio šimtmečio vidurio. Kas pirmieji užlipo į aukščiausią uolų sieną, kiek jie užtruko? Kaip jiems sekėsi? Kas buvo greičiausi, o kas stipriausi? Išsitaisykite patogiai ir netrukus sužinosite...

Ledynų suformuotas 12 kilometrų ilgio ir daugiau nei 1000 metrų gylio Josemičio slėnis yra Josemičio nacionalinio parko (Yosemite National Park) centrinėje dalyje, vakariniuose Siera Nevados (Sierra Nevada) kalnuose, Centrinėje Kalifornijoje. Įrėmintas didžiųjų granito sienų, kylančių į viršūnes – Kapitono kalną (El Capitan) ir Half Dome kalną. Josemičio nacionalinis parkas tapo trečiuoju nacionaliniu parku JAV istorijoje − kartu su Sekvojų nacionaliniu parku (Sequoia National Park) jis įkurtas 1890 m., praėjus 18 metų po pirmojo − Jeloustouno nacionalinio parko (Yellowstone National Park) − įkūrimo.

Kas drąsesnis?

Josemityje laipioti pradėta 20 metų po aukso karštinės. Pirmieji laipiotojai į Josemičio granito uolas ropštėsi pačiais primityviausiais būdais.

Johnas Muiras tada dar nebuvo pagarsėjęs kaip gamtos mistikas, kokiu jis tapo vėliau. Jis buvo pabėgėlis iš Rytų, išgintas pramoninės revoliucijos. Tik išgirdęs kalbas apie Josemitį, jis iškart atsidūrė Kalifornijoje ir pasisamdė piemeniu Tuolamio (Tuolumne) apygardoje. Visą 1869 m. rugsėjį J. Muiras ganė avis vešliose pievose, žvelgdamas į Katedros kalno viršūnę (Cathedral Peak). Galiausiai, smalsumo genamas, jis užkopė į šią viršūnę šiaurinėje Siera Nevados dalyje, nesinaudodamas nei virvėmis, nei kita įranga.

XIX a. antrojoje pusėje žinia apie nuostabą ir susižavėjimą keliantį Josemičio slėnį pasklido po šalį, žmonės net kelias dienas važiuodavo arkliais, kad galėtų čia pasižvalgyti. 1869 m. knygoje „The Yosemite Book“ oficialus Kalifornijos valstijos geologas Josiahas Whitney viršūnę Half Dome apibūdino kaip „visiškai neprieinamą ir, ko gero, vienintelę iš visų žinomų Josemičio vietų, ant kurios niekada nežengė ir nežengs žmogaus pėda“.

1875 m. Georgas Andersonas buvo neseniai baigęs darbą − skaldęs uolas, kad nutiestų pirmąjį Josemičio kelią. Jis svajojo pastatyti viešbutį Half Dome papėdėje ir lydėti turistus į viršūnę. Bet batai su odiniais padais buvo per slidūs, kad galėtum patekti į stačią, veik 400 pėdų granito plokštę rytiniame šone. Jis net bandė eiti tik su kojinėmis ar mokasinus ištepti pušų sakais, deja, nesėkmingai. Tada Andersonui kilo mintis: o jei panaudotum kelio tiesimo įrankius: rankinį grąžtą ir sunkų viengubą kūjį? Jis iškalė mažą skylutę uoloje, įsuko į ją varžtą, atsargiai atsistojo ant jo, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, ir ėmė aukščiau kalti kitą skylę. Dienos pabaigoje paaiškėjo, kad iš tiesų tai buvo lėtas kelias aukštyn ir ilgas kelias atgal. Toks buvo pirmasis bandymas įveikti Josemičio uolą, naudojantis varžtais. Praėjus vos dešimčiai dienų, jis jau vedė savo pirmąją turistų grupę!

Per visą laipiojimo Josemityje istoriją išliko ryškus kontrastas tarp minimalistinio stiliaus kopimo ir sunkiosios įrangos naudojimo taktikos.

Daugiau nei penkiasdešimt metų alpinistai Josemityje lipo į uolas smarkiai rizikuodami, kol apie 1930-uosius Robertas Underhillas po sezono Alpėse Josemityje panaudojo uolinius kablius ir išbandė nusileidimo įtvirtinta virve techniką. Per kitą dešimtmetį Kalifornijos alpinistai įsisavino virvių naudojimo techniką, saugantis nuo kritimų ar juos sustabdant. Uolinius kablius jie importavo iš Europos. Laipiotojai kaldavo metalinius kablius į uolų plyšius ir naudojo juos kaip atramą pakilimui, palengvinančią kopimą. Virvės ir įrankių tobulėjimas gerokai prisidėjo prie to, kad alpinistai per dešimtmetį įkopė į Katedros ir kitas viršūnes.

1940-ųjų viduryje iš Šveicarijos miesto San Mateo (San Mateo) kilęs ir į JAV persikėlęs kalvis Johnas Salathe, prisijungęs prie Sierra klubo alpinistų, iš esmės pakeitė kablių naudojimą. Salathe, remdamasis savo, kalvio, patirtimi, iš seno „Fordo“ modelio A ašių nukalė kietus grūdinto plieno kablius. Kietoje Josemičio granito uolienoje šie kabliai laikėsi žymiai geriau nei europiniai minkštos geležies modeliai; juos buvo galima ištraukti ir kalti dar kartą.

Kas pirmesnis?

1950 m. buvo surengtos vienos didžiausių laipiojimo varžybų. Du didžiausi Josemičio „prizai“ − Half Dome ir Kapitono viršūnės – vis dar buvo nepasiekti. 1957 m. Warrenas Hardingas savo „Corvette“ atvyko į Josemičio slėnį, norėdamas į Half Dome užkopti šiaurės vakarų šlaitu. Čia jau rado Royalį Robbinsą, kuris kartu su Jerry Gallwaasu baigė pirmąjį tokį sudėtingą penkių dienų kopimą Josemityje.

Kadangi į Half Dome jau buvo įkopta, Hardingas ėmėsi paskutinio Josemičių „prizo“. Per 47 kopimo dienas, vėliau virtusias pusantrų metų, Hardingas užfiksavo ilgą virvių grandinę ant Kapitono uolos centrinės dalies, vadinamos „Nosimi“. 1958 m. lapkritį Hardingas, Georgeas Whitemore ir Wayne Merry į viršūnę kopė 12 dienų – tuo metu tai buvo rekordas. Labai plačiai nušviestas įkopimas pavertė Hardingą didvyriu ir „nustūmė“ Robbinsą nuo uolos.

1960-aisiais Robbinsas pakartojo lipimą į Kapitoną Hardingo maršrutu, tik per gerokai trumpesnį laiką. Jis su draugais, kopdami sudėtingiausiais maršrutais, naudodavo kur kas mažiau stacionarių kablių ir vengdavo fiksuotų virvių. Šie vyrai įrodė, kad į Kapitoną galima lipti ir be specifinės įrangos.

Hardingas ir Robbinsas toliau bandė „įveikti“ vienas į kitą. Kai vieni ar kiti maršrutai Hardingui atrodė per sudėtingi, Robbinsas pirmasis vienas kopė per audrą. Galiausiai Royalis Robbinsas kartu su Tomu Frostu ir Yvonu Chouinardu užkopė į Kapitono kalną maršrutu, vadinamu Šiaurės Amerikos siena, iki šiol laikomu sudėtingiausiu įkopimu.

Kas stipresnis?

Kol Robbinsas ir Hardingas kovojo, kuris įveiks kuo aukštesnę Josemičio uolą, kiti laipiotojai gerino ir trumpino įkopimo laiką. Nemažai kelių dienų reikalavusių maršrutų buvo įveikti per vieną dieną. Naudodami tik aliuminio uolų kaiščius, o ne uolą žalojančius kalamuosius kablius, Robbinsas ir jo žmona Liz atvėrė naują maršrutą ir nustatė naują laipiojimo etiką. Taip vadinamas laisvo stiliaus (nesinaudojant dirbtiniais atramos taškais) ir „švarus“ (nekalant metalinių kablių) kopimas tapo nauju standartu.

1970-aisiais uolų laipiotojų padaugėjo, daugiau dėmesio buvo skiriama laisvam laipiojimui, kai už uolos kabinamasi tik rankomis ir kojomis, nesinaudojant dirbtiniais atramos taškais. Kibūs guminiai laipiojimo bateliai leido atsistoti ant mažesnių atbrailų. Jimo Bridwello suburta laipiotojų entuziastų grupė „Stonemasters“ atvėrė naujus laisvo laipiojimo horizontus. J. Bridwellas perrašė Josemičio laipiojimo standartus, kartu su Johnu Longu ir Billy Westbay įkopdamas į Kapitono uolą „Nosies“ maršrutu per vieną dieną, iš viso užtrukę 17 valandų ir 45 minutes.

1980 m. laisvasis laipiojimas vis tobulėjo, jauniems laipiotojams kopiant vis naujais maršrutais ar pakartojant senuosius „švariai“ – savo jėgomis, naudojantis tik rankomis bei kojomis.

Kas greitesnis?

10-ojo dešimtmečio pradžioje alpinistai pradėjo lenktyniauti ant Kapitono kalno. Peteris Croftas su partneriais vis gerino lipimo į „Nosį“ greičio rekordą − nuo 10:05 valandų 1986 metais iki 4:22 valandų 1992 metais.

Dar didesnį įspūdį padarė Lynn Hill, pirmoji tikrai laisvai įkopusi į Kapitono kalną maršrutu, vedančiu į „Nosį“. Dar po kelerių metų ji sugrįžo, kad laisvai įkoptų šiuo maršrutu per vieną dieną! Per tą patį dešimtmetį du broliai austrai Alexas ir Thomas Huberiai šturmavo Josemitį, papildydami laisvo stiliaus įkopimų sąrašą.

Lenktynės į Kapitono kalną tęsėsi ir toliau, kol 2001 m. buvo įkopta greičiau nei per 4 valandas, o 2002 metais – greičiau nei per 3 valandas. Galiausiai 2018 metais Tommy Caldwellas ir Alexas Honnoldas įkopė greičiau nei per 2 valandas – 1:58:07! Tiesa, paskui ir patys pripažino, kad dar greičiau kopti jau būtų per daug rizikinga.

Tas pats Tommy Caldwellas 2015 m. sausį kartu su Kevinu Jorgesonu po šešerių metų pasiruošimo, bandymų ir nesėkmių įkopė į Kapitono kalno viršūnę Dawn Wall. Šis 19 dienų kopimas buvo laikomas sunkiausiu sėkmingu įkopimu laisvu stiliumi per visą istoriją. O kitais metais uolų laipiojimo meistras iš Čekijos Adamas Ondra šį maršrutą laisvu stiliumi įveikė per 8 dienas.

O kas drąsiausias?

2000-ųjų viduryje Alexas Honnoldas taip pat pradėjo laipioti Josemityje, kopdamas vienas ir laisvu stiliumi, tik rankomis ir kojomis kabindamasis už uolos, nenaudodamas jokios papildomos įrangos, net ir virvės apsaugai. Pasaulinį pripažinimą jis pelnė 2012 m., į Half Dome viršūnę užkopęs solo.

2017 m. Alexas Honnoldas laisvu stiliumi greičiau nei per 4 valandas pasiekė Kapitono kalno viršūnę, užfiksuodamas naują visų laikų rekordą! Šis įkopimas buvo nufilmuotas ir pakliuvo į dokumentinį filmą „Free Solo“, 2018 m. gavusį „Oskarą“ kaip geriausias dokumentinis filmas.

O kas toliau?..

2014 m. lapkritį sportinių batonėlių gamintojas „Cliff Bar“ paskelbė, kad jie neberems Alekso Honnoldo ir keturių kitų alpinistų, dažniausiai lipančių solo maršrutais. „Mes padarėme išvadą, kad šios sporto formos peržengia ribas ir sukelia riziką, vedančią ten, kur mes kaip įmonė nenorime atsidurti“, − atvirame laiške rašė bendrovė.

Mes dar nežinome, kur nuves kopimo uolomis revoliucija. Ar įmanomo lipti dar greičiau, sunkiau, rizikingiau, neperžengiant trapios ribos tarp gyvybės ir mirties?..

Teksto ir nuotraukų autorius Mariaus Pulkauninko