Svajonės apie laiką, kai galėsime aplankyti Alpes. Ir Messnerio kalnų muziejus

Svajonės apie laiką, kai galėsime aplankyti Alpes.  Ir Messnerio kalnų muziejus

Daugeliui alpinizmo entuziastų Reinholdo Messnerio pristatinėti nebereikia, tačiau apie jį pasakoti tikrai verta. Šis garsus alpinistas pirmasis be dirbtinio deguonies užkopė į Everestą, pirmasis įveikė visas pasaulio aštuoniatūkstantininkų viršūnes, pėsčiomis perėjo ledo ir smėlio dykumas. Žmogus legenda stebina iki šiol.

 

  „Ant kalno, niekada nežengiau dviejų žingsnių iš karto. Jei norite peržengti esamas ribas, turite eiti lėtai, užtikrintai ir nuolat, žingsnis po žingsnio. Tas, kuris skuba ir praleidžia žingsnį, anksčiau ar vėliau suklups“
Reinholdas Messneris

 

Tikriausiai visi jau pavargote nuo keliavimo apribojimų ir svajojate bei planuojate atostogas. Savo ruožtu siūlome būtinai pagalvoti apie tikriausiai garsiausio visų laikų alpinisto Reinholdo Messnerio Alpių kalnuose, Italijoje, įkurtus šešis Messnerio kalnų muziejus – MMM (Messner Mountain Museum).

  

Reinholdas Messneris 

Alpinistas, rašytojas, fotografas ir 1999–2004 m. Europos Parlamento narys Reinholdas Messneris gimė 1944 m. rugsėjo 17 d. Pietų Tirolyje, Italijoje. Jis pradėjo lipti į kalnus būdamas penkerių metų ir trisdešimt metų buvo vienas žymiausių pasaulio alpinistų. Iš daugiau nei trijų tūkstančių įkopimų jis pasiekė daugiau nei šimtą pirmųjų įkopimų naujais maršrutais ir buvo pirmasis, kuris užkopė į visas aukštesnes nei 8000 metrų pasaulio viršūnes. Messneris pirmasis pasiekė Everesto viršūnę be dirbtinio deguonies. Jis pėsčiomis įveikė Antarktidą, Grenlandiją, Tibetą, Gobi ir Takla Makan dykumas. Messneriui pavyko pralipti daugybę naujų įkopimų maršrutų ir jis paaiškino Yeti paslaptį. Priešingai nei šiuolaikiniai nuotykių ieškotojai, Messneris nesiekė sumušti rekordų, jis stengėsi nepažeisti gamtos grynumo ir iki minimumo apriboti dirbtinių įrankių naudojimą. Kopdamas į Nanga Parbato (8125 m) viršūnę, jis rėmėsi A. Mummery devizu: „Sąžiningomis priemonėmis“, ant Arkties ledų jis pasekė F. Nanseno „Šiaurės šaukimu“ ir perkirto Antarktidą per Pietų ašigalį, tęsdamas E. Shackletono idėjas. Visuotinio bendravimo laikais Messneris pasirinko vienišas keliones be dirbtinių priemonių − be deguonies ir palydovinių telefonų, tiesiog susiliedamas su gamta. 

Reinholdas Messneris parašė virš 80 knygų, kurios buvo išverstos į keliolika kalbų. Būdamas iškalbus, skaito paskaitas tarptautinėse konferencijose, kuria dokumentinius filmus su žymiais prodiuseriais, tokiais kaip BBC, bendradarbiauja su specializuotais žurnalais − „National Geographic“, „Stern“, „Die Zeit“. R. Mesneris yra gavęs literatūros premijų ir tarptautinių apdovanojimų Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nepale, Pakistane, Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV, yra Karališkosios geografijos draugijos ir Niujorko „The Explorers Club“ garbės narys. Kai nekeliauja, gyvena Juvalio pilyje Pietų Tirolyje, ten turi įsteigęs muziejų, garsėjantį gausia Tibeto meno kolekcija, ir ekologišką kalnų ūkį. Jis įkūrė Messnerio kalnų muziejų − šešis tarpusavyje susijusius teminius muziejus, skirtus viso pasaulio kalnų regionų menui, kultūrai, religijai, taip pat − Messnerio kalnų fondą (MMF), padedantį kalnų žmonėms visame pasaulyje.

 

Messnerio kalnų muziejus
(Messner Mountain Museum – MMM)

Reinholdas Messneris garsėja kaip tabu laužytojas visur – laipiojime uolomis, alpinizmo ekspedicijose, dykumų ir ašigalių tyrinėjimuose. Keturis dešimtmečius keliaudamas įvairiausiuose pasaulio pakraščiuose, jis sukaupė didelę patirtį, leidusią jam sukurti muziejų grupę kalnų tematika. Pats R. Messneris kalnų muziejų projektą apibūdina kaip „15-ąją viršūnę virš 8000 metrų“. Jo tikslas tyrinėti žmogaus prigimties paslaptis, atsidūrus savo galimybių ribose. Jo filosofija − jokio dirbtinio deguonies, jokių suvaržymų ir jokio bendravimo − įkvepia jį ginti vertybes, suteikiančias alpinizmui gilesnę dimensiją, jį labiau priartinančią prie meno, o ne prie sporto. Nors Reinholdas Messneris kuria pirmiausia savo gyvenimo vertybinius pagrindus, jo MMM jau tapo pasauliniu tarptautinės alpinizmo bendruomenės dėmesio centru.

Reinholdas Messneris sukūrė tikrai unikalų kalnų muziejų kompleksą − pagrindinis muziejus Sigmundskrono pilyje ir penki atskiroms temoms skirti filialai. Taip jis su entuziazmu perduoda lankytojams savo žinias bei patirtį ir pasakoja istorijas apie žmogaus susidūrimą su kalnais. Muziejaus pradžia laikomi 1993 metai, kai buvo atidarytas pirmasis mini muziejus.

Messnerio kalnų muziejai nėra įprastiniai meno ar gamtos mokslų muziejai, tai – tarpdisciplininiai muziejai. Kiekvienas muziejus užima unikalią vietą, o tai padeda susieti muziejaus temą su kolekcijomis ir architektūra. Geografinė padėtis, relikvijos ir meno kūriniai čia susijungia į visumą.

Šiuo metu MMM sudaro šeši muziejai – Firmian, Ortles, Dolomites, Juval, Ripa ir Corones.

 

MMM Firmian

Firmiano muziejuje, įsikūrusiame Sigmundskrono pilyje netoli Bolcano (Bolzano), tituluojamame kalnų muziejų širdimi, daugiausia dėmesio skirta žmogaus santykiams su kalnais. Šlerno (Shlern) ir Texel kalnų grandinių viršūnių apsuptas muziejus lankytojams siūlo daugybę takų, laiptų ir bokštų su ekspozicijomis, kuriose daugiausia dėmesio skiriama kalnų geologijai, kalnų įtakai religiniam žmonių gyvenimui ir alpinizmo bei kalnų turizmo istorijai.

Sigmundskrono pilis pritūpusi prie Mitterberg uolos, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Ečo ir Eisako upių santaką. Sigmundskroną visada supo ypatinga aura: tai yra viena seniausių pilių Pietų Tirolyje, o jos penkių metrų storio sienos yra puikus ankstyvųjų įtvirtinimų pavyzdys. Pilis pirmą kartą yra paminėta 945 m., tuo metu ji vadinta Formicaria (o vėliau ir Formigar). 1027 m. Romos imperatorius Konradas II pilį padovanojo Trento vyskupui. XII a. ji atiteko aukšto rango valstybės tarnautojams. Apie 1473 m. Tirolio princas kunigaikštis Žygimantas Turtingasis nusipirko pilį, ją įrengė kaip tvirtovę ir pavadino Sigmundskron. Liko tik keletas nedidelių senosios Formigar pilies konstrukcijų. Tačiau dėl finansinių sunkumų Žygimantui netrukus teko įkeisti pilį, ir ji ėmė nykti. XVIII amžiaus pabaigoje pilis priklausė Volkenšteino (Wolkenstein) grafams, 1807–1870 m.− Sarnheino (Sarnthein) grafams, o nuo tada iki 1994 m. – Togenburgo (Toggenburg) grafams.

Pilis yra reikšmingas Pietų Tirolio politinis simbolis. 1957 m. Silvijaus Magnago iniciatyva įvyko didžiausia demonstracija Pietų Tirolio istorijoje. Prie pilies susirinko daugiau nei 30 000 protestuotojų, reikalaujančių atskiros Pietų Tirolio autonomijos („Away from Trent“). 

Pilies griuvėsius pagaliau įsigijo Bolcano provincijos valdžia. Kartu su architektu W. Tschollu R. Messneris sukūrė pilies atnaujinimo strategiją ir ekspozicijos projektą. W. Tschollas yra pilių apsaugos specialistas; jo pagrindinis tikslas yra išsaugoti kiek įmanoma daugiau originalumo. Ir čia svarbiausia buvo išsaugoti istorines pilies sienas ir įrengti ekspozicijas taip, kad jas būtų galima keisti. Naujoji architektūra liko tik fonas. Pavyzdžiui, bokštų stikliniai stogai nėra matomi iš išorės, taip pat nėra įvairių vamzdžių ir kabelių kanalų. Architektas apsiribojo moderniomis ir nesenstančiomis medžiagomis − plienu, stiklu ir geležimi.

 

MMM Ortles

MMM Ortles yra skirtas ledynų ir amžinojo ledo pasaulio istorijai. Kartu su architektu Arnoldu Gappu Reinholdas Messneris sukūrė unikalų muziejų. Pietų Tirolio architektas didžiąją dalį muziejaus įrengė kalvoje, 1900 metrų aukštyje, netoli Suldeno prie Ortlerio (Sulden am Ortler), šalia senos sodybos. Į muziejų galima patekti per angą sienoje, pastatytoje sutvirtinant kalvą. Iš čia atsiveria vaizdas į snieguotą Ortlerio viršūnę. 

Slidinėjimas, kopimas ledu ir ekspedicijos į ašigalius yra pagrindinės temos. Lankytojai atsiduria kalno viduje, kur jiems demonstruojami ledo kalnai, Arkties ir Antarktidos vaizdai, lavinų galia, menininkų kūriniai, vaizduojantys ledo pasaulį. Lauke žavi tikro ledo karalystė, o už kampo kavinukė „Yak & Yeti“ siūlo puikius patiekalus iš Himalajų sniego ir tipinius Pietų Tirolio patiekalus.

 

MMM Dolomites 

MMM Dolomitinių Alpių muziejus, žinomas kaip „Muziejus debesyse“, yra prie Monte Rite kalno (2181 m), tarp Pjeve di Kadorės (Pieve di Cadore) ir Kortinos d‘Ampeco (Cortina d’Ampezzo). XX amžiaus pradžioje kalnas buvo ideali vieta Italijos gynybos linijai prieš Austrijos−Vengrijos imperatoriaus Franzo Josefo karinius veiksmus, o 1912–1914 m. čia buvo pastatytas fortas, atlaikęs daugybę abiejų armijų bandymų jį susprogdinti. Po Antrojo pasaulinio karo jis tarnavo kaip kaimo sandėlis, kol 1998 m. jį atrado Reinholdas Messneris. Fortas pakilo naujam gyvenimui: 2002 m. − Tarptautiniais Jungtinių Tautų kalnų metais − duris atvėrė „MMM Dolomites“. 

Šis muziejus skirtas Dolomitinių Alpių susidarymo istorijai ir alpinizmui. Muziejus iliustruoja Dolomitų užkariavimo procesą – supažindina su tais gamtininkais ir alpinistais, kurie savo atradimais, naujais maršrutais ir pirmaisiais kopimais pradėjo rašyti Alpių istoriją. Čia rasite didžiulę galeriją, kurioje yra unikalių paveikslų iš dolomitų nuo romantizmo laikotarpio iki šių dienų. Vidus primena bažnyčios, turinčios dvidešimt šoninių altorių, navą, kurioje Reinholdas Messneris parengęs išsamias kiekvieno Dolomitinių Alpių raidos etapo iliustracijas.

Iš apžvalgos aikštelės atsiveria 360 laipsnių panorama į aplinkines Dolomitinių Alpių viršūnes.

 

MMM Juval 

Muziejus Juvalio pilyje, Vinschgau vietovėje, yra skirtas kalnų magijai. „Čia eksponuojamos kelios vaizduojamojo meno kolekcijos: Tibeto kolekcija, kalnų, laikomų šventais, nuotraukų galerija, kaukių iš penkių žemynų kolekcija, ekspedicijos rūsys ir kt. Taip pat yra nedidelis kalnų zoologijos sodas, smuklėje galima pasivaišinti namie užauginta produkcija ir puikiais vynais.

Kaip rodo priešistoriniai radiniai, pilies istorijos faktus galima atsekti tik nuo 1278 m., kai pilį valdė Hugo von Montalbanas. 1368 m. pasienio tvirtovė perėjo Starkenbergo valdovų nuosavybėn, o 1540 m. ją įsigijo Sinkmoserių šeima. Tai buvo Juvalio pilies aukso amžius: Hansas von Sinkmoseris suteikė jai dabartinį pavidalą, fortą paversdamas Renesanso dvaro rūmais. Bet vėlesnės kartos nesugebėjo jų išlaikyti. 1813 m. ūkininkas Josefas Blaasas nusipirko griuvėsius ir gyveno juose, kol dalis pagrindinio pastato sugriuvo. Galiausiai 1913 m. ją nusipirko olandų kolonistas Williamas Rowlandas, išgelbėjęs pilį nuo visiškos griūties. Jis labai atsargiai atstatė pastatą, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pilis vėl buvo apleista.

1983 m. pilį atrado Reinholdas Messneris, kuris ne tik labai pagarbiai rekonstravo statinius, bet ir prikėlė juos naujam gyvenimui: viduramžių sienos buvo sujungtos su modernios architektūros elementais, kolekcijos buvo organiškai integruotos į aplinką. Šiandien pilis yra ir R. Messnerio namai, ir muziejus. 10-ojo dešimtmečio viduryje įvyko paskutinis rekonstrukcijos etapas: siekiant išvengti tolesnio šiaurinio sparno irimo, jis buvo uždengtas stikliniu stogu.

 

MMM Ripa

Tai yra gyvenimas kalnuose, kuris suteikia jiems gyvybę ir istoriją.
Reinholdas Messneris

Supamas nuostabių vaizdų į populiariąją Kronplaco (Kronplatz) slidinėjimo ir pėsčiųjų zoną, Arno slėnį ir galingąsias Zilertalio (Zilertall) Alpes, įsikūręs MMM Ripa (tibetiečių k.: ri − kalnas, pa − žmogus).

Bruneko (Bruneck) pilyje, kažkada buvusioje kunigaikščių vyskupų vasaros rezidencijoje, R. Messnerio iniciatyva pristatomos Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos ir Europos kalnų tautos, supažindinama su jų kultūra, religija, aptariamas turizmo plėtojimas. Šis kalnų paveldas, tūkstantmečių bėgyje garantavęs žmonių galimybę išgyventi aukštai, ant paties pasaulio slenksčio, dabar gali būti tinkamai įvertintas muziejuje, tam panaudojant įvairius buities eksponatus, vaizdo įrašus, rengiant susitikimus.

Brunecko pilį 1250 m. pastatė Brikseno vyskupas Bruno von Kirchbergas. Istoriniuose dokumentuose pilis pirmą kartą paminėta 1271 m. Nuo XIII a. antrosios pusės Brunecko miestas augo kalno papėdėje. Valdant kunigaikščiui vyskupui Albertui von Ennui, pilyje ir įtvirtinimuose buvo padaryta esminių pakeitimų: įrengti ketveri vartai, miesto sienos ir griovys. Dar ryškesnių pakeitimų padarė princas vyskupas Ulrichas Putschas: praplėtė gyvenamąsias patalpas, jas paaukštino, iškėlė smailą stogą. 1825 m. patalpos buvo atiduotos Bruneko valdžiai ir buvo naudojamos kaip kareivinės ir kalėjimas, tačiau pilis vis labiau griuvo, kol kunigaikščio vyskupo Simono Aichnerio valdymo metu pilis buvo restauruota. Nuo 1969 m. įvairios pilies salės ir kambariai buvo naudojami kaip kabinetai. 2004 m. „Südtiroler Sparkasse“ fondas nupirko šį viduramžių pastatą ir leido juo naudotis Bruneko miesto tarybai bei Reinholdui Mesneriui.

Pilis atspindi skirtingus laikotarpius, tai matosi iš stilių įvairovės. Gotikos skliautai, renesanso ir baroko kambariai bei dekoratyvinė tapyba kieme yra išlikę ir šiandien. 2009–2011 m. pilis buvo atnaujinta ir pritaikyta muziejaus ekspozicijoms, atsirado naujų erdvių. Papildomoms konstrukcijoms buvo naudojamos modernios medžiagos, stiklas ir plienas, išsiskiriančios iš istorinio pilies audinio.

 

MMM Corones

2015 m. liepos mėn. atidarytas paskutinis muziejus Kronplaco viršūnėje (2275 m; it. Plan de Corones) yra skirtas tradiciniam alpinizmui, kuriam Reinholdas Messneris irgi padarė didžiulę įtaką.

Tai buvo pirmoji konstrukcija Pietų Tirolyje, pastatyta kalno viršūnėje. Šį išskirtinį pastatą sukūrė architektė Zaha Hadid, garsėjanti savo laisvos formos architektūra, paremta skaitmeninio projektavimo technikomis. Šiame jos projekte gamta vaidina lemiamą vaidmenį, atrodo, kad architektūrinės formos tiesiog susilieja su aplinka. Štai kodėl išorės ir vidaus apdailai buvo pasirinktas betonas, nes jokia kita medžiaga taip gerai nepasiduoda liejimui, be to, tiek savo spalvine gama, tiek keliamomis emocijomis geriausiai tinka uolų tematikai. Didžioji dalis pastato buvo suprojektuota po žeme, kad kuo mažiau įsiterptų į kraštovaizdį ir būtų išvengta tolesnių statybų viršūnėje.

Iš muziejaus apžvalgos aikštelės atsiveria kerintys Pietų Tirolio vaizdai: nuo Lienco (Lienz) Dolomitų kalnų rytuose iki Ortlerio (3905 m) vakaruose, nuo Marmolados viršūnių pietuose iki Zilertalio Alpių šiaurėje. Žiemą Kronplacas yra populiariausia slidinėjimo vieta Pietų Tirolyje, o vasarą pritraukia mažiau turistų. Apžvalgos aikštelės idėja gimė kaip būdas atgaivinti plokščiakalnį vasaros metu ir užtikrinti tvaresnį keltuvų naudojimą.

 

Nuotraukos, žemėlapiai, vietos – http://www.messner-mountain-museum.it/en/

 

Teksto autorius Marius Pulkauninkas


Palikti komentarą

Atkreipkite dėmėsį, komentarai turi būti patvirtinti pries juos patalpinant.

Ši svetainė apsaugota „reCAPTCHA“, taip pat taikoma „Google“ privatumo strategija ir paslaugų naudojimo sąlygos.